Malkų klasifikacija yra gana įvairi ir dažnai priklausoma nuo tam tikros medienos tipo bei amžiaus. Mediena būna kieto, vidutinio kietumo ir minkšto tipo. Tvirto kietumo malkos užtikrina aukštą temperatūrą ir ilgą degimą. Minkšta mediena šilumos skleidžia kur kas mažiau, tačiau dėl minkšto tekstūros pluošto yra lengvai apdirbama ir daug kur pritaikoma, ne tik malkoms.  

Dažnai kyla klausimas, kokias malkas geriau rinktis krosniai, židiniui ar pirčiai? Ąžuolo, skroblo, kukmedžio malkos yra labai sunkiai skaldomos, sunkiai įsidega krosnyje ar židinyje, tačiau rezultatas yra labai geras: šios malkos ilgai dega, skleidžia daug šilumos, ilgai rusena anglis. Malkos iš buko taip pat sunkiai skaldomos ir nelengvai uždegamos, tačiau šios medienos privalumas yra tas, kad jos labai gerai dega net ir būdamos šlapios. Lazdyno, uosio, gudobelės ir beržo malkos yra lengvai skaldomos, dega gerai ir nebūdamos labai sausos.  

Malkos iš vaismedžių - kriaušės ar obelys - lengvai kapojamos, gerai dega ir skleidžia malonų aromatą. Vyšnios malkos labai gerai skaldomos, tačiau sunku jas užkurti, o degant išskiria nemažai dūmų. Deganti vyšnios malka gamina savitą, tik jai būdingą kvapą, todėl dažnai naudojama rūkant mėsą.  

Eglės ir kedro malkas lengva suskaldyti, tačiau kūrenant išskiria labai daug dūmų. Beržo malkos, dėl lengvo jų apdorojimo, greito užkūrimo ir ugnies lengvumo, geriausiai tinka židiniams.  

Spygliuočiai (pušis, eglė) yra laisvos medžio struktūros, išskiria mažai šilumos ir daug smalos. Tuopą sunku perpjauti pjūklu, tačiau lengva skaldyti. Degimo metu tuopos malkos labai kibirkščiuoja. Alksnį, priešingai - lengva supjaustyti, bet sunku suskaldyti. Dega beveik be dūmų ir ilgai išlaiko savo aromatą.  

Visas aukščiau išvardintas medienos malkas būtina išdžiovinti ir laikyti gerai ventiliuojamose patalpose. Reikia atkreipti dėmesį į įvairių medienos rūšių dūmų poveikį žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, pirtyje patartina kūrenti juodalksnio malkomis: tai padeda esant kosuliui, o žmogui suteikia daugiau energijos.